Sveiki,
prisiminiau savo vaikystę, kaip išmokau daugybos lentelę. Norėčiau pasidalinti mintimis, gal pravers

Mudu su broliu mėgdavom triukšmauti būdami ant galinės sėdynės mašinoje. Suprantama, tėčiui tai nepatikdavo. Ramindavo. Be kur tau mus nuraminsi, turėjome daug energijos

Tai karta, kažkaip tema nukrypo apie pirmos klasės iššūkius (buvom ikimokyklinukai). Tai šovė tėčiui į galvą vietoje drausminimo mokyti mus daugybos lentelės (arba mamai perduoti šią "raminančią edukaciją"). Išties, kelionės tapo ramesnės, bet smagumas tas pats. Juk su broliu konkuruodavome kuris daugiau kartu bus teisus ir greičiau atsakys. Žinokit, suveikė tai puikiai: ir tėtis laimingas, ir mes pirmoje klasėje tapome "mažieji genijai", nes pažymiai buvo puikūs ir mokytoja mano brolį rekomendavo net į aukštesnę klasę perkelti. Kas ir buvo padaryta. Tad daugybos lentelė tapo mūsų su tėčiu pergale - visi buvome laimingi.
