Gal esate parašę kokių rašinių , ir turite kompiuteryje ? nukopijuokit arba parašykit gal pravers man xD

Kad rašinių dabar jau neleidžia rašyti kompiuteriu, vien tik ranka o jei nori pavyzdžių tai pilna internete, nepatingėk tik paieškot

aš noriu originalių , o ne tokiu kur visi vartoja

Tai jai tau reikia tokių orginalių, o ne geriausių pažymių, tai tada prisėsk pats prie stalo, ir galvokis, kuris tau atrodys orginaliausias

ai cia man ne pamokoms taip paskaitymui , originaliom mintim...

Tai laiškas mamai:

Made by D.B

1793 Prancūzijoje jakobinai norėdami sėkmingai kovoti su kontrrevoliucija, ėmėsi teroro politikos. Šios politikos įrankiu tapo Revoliucinis tribunolas, kurio sprendimai buvo galutiniai ir neapskundžiami. Dauguma suimtųjų buvo giljotinuojami, neatsižvelgiant nei į socialinę jų padėtį, nei į lytį, amžių ar nuopelnus respublikai. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė turėjo būti įvykdyta per parą. Tūkstančiai žmonių buvo uždaryti garsiajame Paryžiaus Konsjerži kalėjime, kuriame posėdžiavo Revoliucinis tribunolas.

Mama,

Jaučiu mirties kojų pirštus ant savo pečių. Jie nedvokia, priešingai nei senelės. Mirties pėdos kvepia šviežiai nupjauta žole. Primena vasarą kaime. Aš noriu gyventi, todėl bandau ištrūkti, bet ji žymiai stipresnė už mane. Jos kūnas ištreniruotas, kaip riterio iš viduramžių. Turbūt ne vieną riterį ant balto asilo jau pasmaugė tais savo kojų pirštais. O šie juk ilgi. Trumpiausias yra ilgesnis už sprindį. Ji man leido pamatuoti. Pažadėjau jai, kad nesipriešnsiu, kai ateis laikas. Ji mane pavaišino abrikosais. Turėjo tris. Du davė man. Nėra ji tokia ir bloga. Ji man papasakojo, kad nenori dirbti šio darbo. Ją čia priėmė dėl tų velniškai ilgų kojų pirštų. Mirtis yra labai draugiška ji bandė pralinksminti mane. Pasakojo istorijas apie tai, kaip žudydavo tuos riterius ant baltų asilų. Tie vyrai bijojo Mirties labiau nei išpaikintos dvaro mergaitės, susirgusios gonorėja. Mirtis man leido daug ką sužinoti. Pasakė, kur rasti labai turtingo dvariškio paslėptą lobį. Turbūt turėčiau tau įdėti žemėlapį, bet negaliu, nes tuomet netilps mano plaukų sruoga, o tu juk taip prižiūrėjai mano ilgus geltonus plaukus. Visuomet kartojai, kad plaukai – didžiausias tokios mergaitės, kaip aš, turtas. Tu nuo vaikystės mane mokei, kad tokios mergaitės kaip aš, gali didžiuotis tik savo plaukais. Tokios kaip aš... Tos, kurioms Dievas nedavė nei sielos, nei proto, tik ilgus geltonus plaukus.
Mirtis man pasakė, kad liko dvidešimt trys valandos. Po dvidešimt trijų valandų man nurėš galvą, bet man nė motais, vis tiek joje nieko svarbaus nėra. Žaidžiame domino. Aš praleimėjau. Manau, ka Mirtis sukčiauja, tik tu, mama, niekam nesakyk. Tylėk. Tylėk, kaip ir tuomet, kai kas nors klausdavo, kieno ta beprotė, lakstanti gatvėmis. Tu juk puikiai moki saugoti paslaptis. Išmokai valdyti net savo skruostų raudonį, ar ne?
Kadangi pralaimėjau, privalėjau pasakyti Mirčiai, kodėl mane giljotinuos. Tu juk irgi turbūt nežinai, Mane giljotinuos, nes spjoviau į veidą niekšui jakobinui, kuris bandė mane išprievartauti. Ji sakė,kad jos mirties dienoraštyje, jam paskirtas susitikimas po trijų mėnesių. Mirs nuo šūvio į gerą vietą, nes prasiskolins smuklei.
Beliko aštuoniolika valandų. Mirtis pasirodo visą šį laiką dėvėjo kaukę! Kai ji ją nusiėmė, paaiškėjo, kad ji taip pat turi ilgus, geltonus plaukus, tik juos bjauroja viena sidabrinė sruoga. Kai paklausiau, kas jai nutiko, Mirtis pasakė, kad ji taip pat neamžina. Po tūkstančio metų, kai jos plaukuose nebebus nei vienos auksaspalvės sruogelės, ją pakeis kita moteris, ilgais kojų pirštais, tik šie kvepės mėtomis.
Liko nebedaug. Susipažinome su voriuku. Žinai, jis turi kryžių ant nugaros. Kai buvau maža, kai iškrėsdavau kvailystę, kartodavai, kad aš esu tavo gyvenimo kryžius ir išvydavai mane su šluota iš kambario. Taigi susipažinome su voru. Jo vardas Pjeras... Robespjeras*. Deja, ne Maksimilijanas, o Žanas. Jis pasakojo, kad ten, apačioje, jau ruošiama giljotina, šiandienos nusikaltėlių partijai. Mirtis sunerimo. Ji sakė, kad labai apgailestauja, kad teks atsisveikinti, bet tuomet valiūkiškai nusišypsojo. Pasiūlė pauostyti savo kojų pirštus. Labai nustebau, nes kai pažiūrėjau į juos, jie atrodė žymiai ilgesni ir.... kvepėjo mėtomis!!! Mirtis pasakė, kad ji pati renkasi savo įpėdinę, šiandien ji pasirinko mane. Taigi dabar ateinantį tūkstantmetį padėsiu savo mokytojai dirbti. Ji man pasakė, kad aplankysime ir tave darbo reikalais. Atvyksime už trijų savaičių. Ruoškis. Mirtis labiausiai mėgsta sausainius su romu.

Man jau metas skristi. Mirtis sakė,
kad skraidyti labai lengva išmokti.
Iki mama, aš skrendu…
Tavo geltonkasė duktė.


Jos lavonas buvo rastas krūmuose prie Konsjerži kalėjimo. Ji taip ir neišmoko skraidyti. Jai tai buvo per sunku.

* Maksimilijanas Robespjeras tapo jakobinų diktatūros vadovu. Jam įsitvirtinus valdžioje, šalyje ypač suklestėjo teroras.

Dar vienas laiškas mamai.

Made by D.B.

Mama,

Labai prašau, ATLEISK. Aš tikrai labai gailiuosi dėl to, ką padariau. Būk gera, mamyte, NEPYK. Aš esu dar tik kvaila mergytė, kuri nori gyventi kitaip. Taip kaip gyvena suaugę... Ir man vėl nesiseka. Bet juk pažįsti mane, aš nenuleisiu rankų ir toliau darysiu klaidas, nes esu dar tik kvaila mergytė, kuri nesugeba mokytis net iš savų klaidų. Todėl ATLEISK man už tai, kad griaunu mudviejų gyveninmus, bet kitaip negaliu... ATLEISK man už tai, kad noriu būti savimi. Nenoriu gailėtis dėl to, ko nepadariau, jau geriau kentėsiu, nes padariau. Ir kenčiu. Kenčiu, nes nebemoku neklysti. ATLEISK man ir būk gera, nelauk manęs grįžtančios, bet aš žinau, kad tu lauksi. Lauksi manęs kiekvieną naktį, bet aš negrįšiu.Tu susirangiusi fotelyje gersi kavą ir žiūrėsi pro langą, laukdama manęs, o kai pamatysi, kokį nors šešėlį, tau akimirkai sustos širdis, bet tuomet pamatysi, kad tai tik girtas kaimynės vyras rioglina namo. Neteksi vilties, verksi, šauksi, galbūt mesi kavos puodelį į sieną, bet po to labai gailėsiesi, nes liks tik didžiulė ruda dėmė. Ją bus sunku išvalyti, bet tai bus žymiai lengviau, nei negalvoti apie mane.Juk suprasi, kad negrįšiu. Jei sugrįšiu, reikės ir vėl išeiti, nes mes jau niekada nebeišmoksime gyventi kartu, o tai sukeltų dar daugiau kančių, todėl iš dviejų blogybių renkuosi mažesnę. Žinau, kad tu menęs nesupranti, Niekada nesupratai, taip pat kaip ir aš tavęs. Nors kalbėjom ta pačia kalba... Todėl dar kartą prašau, ATLEISK.

Žinai, mamyte, kartais net pati nebesuprantu ką darau, ar tau taip nebūna? Aišku, kad nebūna, tu juk neklysti. Tu viską žinai, nes tampaisi su savimi, tą juodą užrašų knygelę, kurioje telpa visas tavo gyvenimas, nuo vieno susitikimo su svarbiu žmogum, iki kito, suplanuoti dešimčiai metų į priekį. Aš pavargau laukti eilėje, kad galėčiau su tavimi susitikti. Aš nenoriu būti vienas iš visų tų lapelių, tavo užrašų knygelėje. Aš esu ŽMOGUS. Žmogus, kuriam reikėjo mamos, o ne vietos toje knygelėje šalia tų, kurie atėmė tave iš manęs. Vienintelė kliūtis, kuri tau trukdo planuoti toliau, esu aš. Todėl, mamyte, aš tau nebetrukdysiu. Planuok toliau. Planuok savo gyvenimą, tik jis jau bus be manęs. Aš nebenoriu gyventi su tavimi... Nes kai mes būname kartu, aš dūstu, nes man reikia laisvės, kurios tu iki šiol nepažinai ir turbūt jau niekada nebepažinsi.
Laisvė tai pats nuostabiausia jausmas pasaulyje!!! Laisvė... Laisvė... Laisvė... Laisvė, kai gali skristi, nors neturi sparnų. Laisvė, kai gali nusišnekėti, bet niekas tavęs už tai nesmerks. Laisvė, kai gali tylėti visomis pasaulio kalbomis. Laisvė, kai gali šokti „Sambą“ ir visas pasaulis šoks kartu su tavimi...Tai yra LAISVĖ, bet tau jos niekda nereikėjo, o man reikia. Ir reikės. Todėl ir negaliu sugrįžti. Man gera, čia, kartu su Juo. Dabar sėdžiu kažkur miške, prie laužo, sukandžiota uodų, klausausi įkyraus žiogų kvarteto ir laukiu kol Jis išsiblaivys ir man gera!(nesijaudink, aš negeriu ir nevartoju). Gera, nes žinau, kad ši akimirka priklauso tik man ir niekas jos iš manęs neatims. Netimsi, net tu, ir neįkiši manęs į tą savo prakeiktą užrašų knygutę.
Todėl NEPYK. Ir neieškok manęs, juk net pati nežinau kur esu. O jei ir žinočiau, tai nieko nepakeistų. Aš pasitikiu Juo labiau nei savimi ir žinau, kad tai yra dar viena iš daugelio mano klaidų, bet kitaip negaliu. Kitaip nemoku. Žaidžiu žaidimą, kurį sukūriau pati, bet taisykles pamiršau. Žinau, kad blogiau ir būti nebegali, bet man vis tiek gera (aš tikrai nevartoju narkotikų). Man gera, nes esu su žmogumi, kurį myliu. O meilė, man suteikia sparnus, tik deja, atima šarvus ir ginklus. Bet aš dėl jo, viskam pasiryžus.
Žinai, mama, ir tu galėtum įsimylėti. Tik ne savo užrašų knygelę, žinoma... Juokauju... Juk dar nepamiršai mano jumoro jausmo, ar ne? Žinau, kad niekada manęs nepamirši. Aš turbūt taip pat tavęs nepamiršiu... Bet būk tikra, mes jau nebesusitiksime. Gyvensiu čia, miške ir būsiu gyva meile... Gal netgi išmoksiu medžioti....



Esu tikra, kad žinai, kas tau rašo
Būk gera, mama, neverk.
Tu buvai mano mama, bet...
Man mamos jau nebereikia...